MIŠKO ATKŪRIMAS – gali būti dirbtinai želdant arba miškui savaime atželiant. Pigiausias būdas atkurti kirtavietatkurti kirtavietę – sudaryti tokias sąlygas, kad miškas savaime atželtų. Kuo mažesnis plynai iškirstas plotas, tuo lengviau jis atželia. Šiam procesui paskatinti gali būti taikomos paramos priemonės: vertingo pomiškio išsaugojimas kirtimo metu, paliekant sėklinius medžius (20–30 vnt. hektare), supurenant viršutinį dirvožemio sluoksnį, aptveriant iškirstą plotą apsaugai nuo žvėrių. Jei kirtavietė per 2–3 metus neatsiželdė, belieka mišką atkurti dirbtinai – sodinimo būdu.

Labiausiai paplitęs yra miško sodinimas. Želdinimui parenkamos medžių rūšys, labiausiai tinkamos konkrečiai augavietei. Derlingesnėse augavietėse geriau auginti mišrų mišką, todėl sodinama ne viena, o kelios medžių rūšys. Daugiausiai sodinamos vietinės medžių rūšys – pušys, eglės, ąžuolai, uosiai, juodalksniai, liepos, kartais beržai, iš nevietinių rūšių – maumedžiai, tuopos. Juodalksnynai ir baltalksnynai po kirtimo gerai atželia tomis pačiomis medžių rūšimis. Baltalksnių vietose įvesti kitas rūšis reikia nemažai pastangų ir želdinių priežiūros. Uosynų augavietėse (Nf, Ld, Lf, Uf) gerai atželia uosiai. Želdinti galima ir retuose medynuose, ypač jaunesniuose, sodinant egles aikštėse (dalinis želdinimas). Taip formuojamas įvairiaamžis medynas. Medžių rūšių parinkimas, jų mišrinimo būdai, sodinimo tankumas, dirvos paruošimo būdas labai priklauso nuo augavietės, sklypo padėties ir kitų faktorių.

Miškų atkūrimas apima ne tik želdinių įveisimą (arba savaiminį atžėlimą), bet ir savalaikį jų papildymą, priežiūrą ir apsaugą iki jaunuolyno susiformavimo. Svarbu pasodintus medelius apsaugoti nuo žvėrių.

Rekomenduojame prieš vykdant darbus, pasikonsultuoti su miškininku specialistu: vietiniu eiguliu, girininku, pažįstamu miškininku arba kaimynu, kuris sėkmingai atliko jums rūpimus darbus.

DAŽNIAUSIAI GALIU PASIDARYTI PATS: